Kasmet, sausio 23 dieną, minime Ievos Simonaitytės gimimo metines. Šiemet – jau 127-ąsias. Rašytoja buvo viena žymiausių XX a. vidurio lietuvių literatūros rašytojų, kai kur apibūdinama lyg „žaibas, nutvieskęs lig tol nežinotus arba per mažai žinotus Mažosios Lietuvos žmonių gyvenimus”. Nuo Donelaičio – Mažoji Lietuva nedavė Lietuvai nė vieno tikrai įžymesnio rašytojo ilgus metus. Iki Ievos Simonaitytės. Nuostabiu sutapimu, Ji, kaip ir didysis Kristijonas, buities menininkė, gyvenimo aprašinėtoja, realistė – tik kiek kitaip – pro romantizmo prizmę. Jos žodis įaugęs į mūsų sąmonę, į mūsų kultūros istoriją kaip tas galingas, skaudžią mūsų tautos patirtį pasakojantis medis. Ąžuolas. Rašytoja, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi gulėdama įvairiose gydymo įstaigose, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kęsdama milžiniškus skausmus, gebėjo tapti unikaliu fenomenu, populiaria rašytoja. Tokia jai išlikti padėjo ne tik talentas, bet ir jos būdo, užgrūdinto charakterio savybės, ypač savitas humoro jausmas, užsispyrimas: „Kai man – tai labai norėjos parodyt pasauliui, kad galiu ir aš. Kad galiu ir aš…“
Su gimtadieniu, Didžioji Ieva!
