Gimnazijoje vėl, jau kelintus metus iš eilės, – teatro savaitės instaliacijos „ČIA – ŽAIDYBINIS TEATRAS“, kurios gali pasitarnauti kaip edukacinės priemonės klasių valandėlėms, formaliajam ugdymui integruojant tam tikras temas ar naudojant ugdymo teatru metodą. Kurdama instaliacijas, vadovaujuosi olandų trupės Unieke Zaken meno vadovės Mirjam Morsch žodžiais: „Vaikai turi išmokti savarankiškai mąstyti, o kad tai gebėtų, reikia skatinti jų vaizduotę – kad vaikas galėtų matyti kito žmogaus akimis, kad suprastų, kokia nepaprasta tikrovė kasdien supa“. Todėl laikausi sau pačiai išsikelto uždavinio: lavinti mokinių meninį skonį, suteikti etikos pagrindus, mąstymą, abstraktų ir konkretų, sisteminamąjį ir detalizuojamąjį, loginį ir asociatyvųjį, tiesiog padėti įgyti proto mankštos įgūdžių. Šįkart mano kūrybinių darbų tema įvairi – nuo teatro galios atspindėti gyvenimo realijas (veidrodžių metafora), simetrijos žmonių gyvenime, keliaujančio Angelo, socialinės temos „Avelių kompozicija“, supažindinimo su Cirko-teatru, o gal cirkuliacija, kopėčių ir žmogaus siekių abstrakcijos kompozicijos, Mažosios Lietuvos simbolinės vizualizacijos „Lietuvninkai mes esam gimę“ iki Batų teatro, kurio eksponatus kūrė mokiniai ir jų technologijų mokytoja Ernesta Jasulaitienė. Gal sudomins edukacinės užduotys „Pirštinės istorija“, Džiunglių istorijos kūrimo pagal kūrybinio rašymo schemą užduotis arba linksmoji užduotėlė „Pasimatuok veidą!“ (mintis gimė gimnazijoje pamačius pandeminių skaidrių skydelių perteklių), kurią padėjo įgyvendinti Ia klasės gimnazistas Markas Saltykovas? Smagūs ir draugų foto rėmeliai „Kūno kalba“, skirti išsiaiškinti, kaip veido mimika ir gestai, judesiai atskleidžia mūsų emocijas. Na, o prie edukacinio ketursienio stendo „100 teatro mįslių“ galima užtrukti ne vieną pamoką. Tikiu, kad pasitelkiant mokytojo ir mokinių kūrybiškumą, naudojant įvairius mąstymo įrankius, pats mąstymas turi galią tapti matomas – mokiniai žingsnelis po žingsnelio gali pajausti ir suprasti, kaip jie mąsto. Šios kasmetinės instaliacijos – kitoks mokymosi būdas, kai nelaukiama atsakymų vien iš mokytojo, mokomasi ne mechaniškai įsimenant gausybę informacijos, bet medžiagą sisteminant savarankiškai arba bendradarbiaujant su klasės draugais. Už parodos ir užduočių kabinimą, rišimą, dėliojimą, n kartų laipiojimą ant kopėčių esu dėkinga savo mokiniams pagalbininkams, kolegėms mokytojoms Donatai Jocytei, Ernestai Jasulaitienei, Jolantai Pėžienei, Rugilei Jančauskienei, direktoriaus pavaduotojai ugdymui Loretai Kaltauskienei. Fotoalbumas
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aurelija Daugėlienė
